Triukšmingas šuo tampa galvos skausmu ne tik šeimininkui, bet ir aplink gyvenantiems kaimynams. Kartais skardžiabalsiai šunys ne tik blaško dėmesį, bet ir palieka kaimynus be miego. Tačiau dresuotojai įsitikinę, kad daugybė žmonių kankinasi visai be reikalo: dažniausiai šį elgesį lemia natūrali priežastis, kurią ne taip ir sunku išspręsti.
Šuns lojimas apkartino visos šeimos miegą
Marijampolietė Urtė teigia, kad nevaldomas kaimynų šunų triukšmas ją nuvedė iki išprotėjimo ribos. Moteris prisipažįsta, kad nežino, ką daryti – gaila ir savo šeimos miego, ir lojančių gyvūnų.
„Apie šią problemą sunku kalbėti nesikeikiant. Mano kantrybė lojantiems kaimynų šunims baigėsi. Labiau už viską bijau vasaros, nes tada turi rinktis – ar vartytis prakaite su uždarytu langu, ar vėdintis kambarį su tuo siaubingu triukšmu. Žmonės, ką jūs sau galvojate narvuose taip kankindami gyvūnus, o tuo pačiu – ir kaimynus?“, – stebisi ji.
Anot moters, labiausiai ši problema ją prislėgė susilaukus vaikų.
„Būna, užsimigdai vaikus, o čia kad užstaugs – ir dingsta visi miegai. Vaikai išsigandę, klykia, situacija beviltiška. Visa šeima lieka be miego, stresas didžiulis. Norėtųsi, kad būtų kažkoks paprastas sprendimas. Ar galima kažką padaryti?“, – svarsto Urtė.
Dresuotoja pateikė paprastą pavyzdį: štai ką jaučia šuo
Šunų trenerė ir internetinės dresūros mokyklos „Treniruok šunį“ turinio kūrėja Vida Radzevičienė pateikia gyvenimišką pavyzdį, kuris padeda geriau suprasti, kodėl šuo apskritai loja.
„Įsivaizduokime mamą ir dviejų metukų vaiką, kuris kažkaip sugeba išropoti iš namų ir užtrenkti duris taip, kad mama negalėtų išeiti iš namų paskui jį. Tarkime, jis juda link judrios gatvės ir mama supranta, kad gali įvykti didelė nelaimė. Ji blaškosi po namus, stresuoja – jei pati tokioje situacijoje negalėčiau atidaryti durų, tikriausiai šokčiau pro langą“, – sako V. Radzevičienė.
Dažniausiai lojimo problema kyla iš to, kad šuo įsitikinęs, kad yra štai tokiame mamos vaidmenyje. Suprantant jo savijautą, galime pamatyti, kad dažnai mūsų taikomi tokios problemos sprendimai yra bergždi.
„Panagrinėkime variantus, kurie šauna žmonėms į galvą, kaip spręsti tą problemą. Ar padėtų mamai maistas, pasūdytas skanus pyragėlis su kava? Ko gero, ne. Ar padėtų mamai įjungtas radijas arba mėgstamas serialas? Ar įjungtas televizorius? Ne. Turbūt nepadėtų pokalbis su drauge telefonu neužtektų išgirsti mielą balsą. Tikrai nepadėtų ir jokie ten elektros šoko apykakliai – jei srovė gerai trinkteltų, mama vis tiek stresuotų ir ieškotų vaiko net krečiama elektros“, – sako šunų trenerė.
Akivaizdu – savo vaiką norinti apsaugoti mama darytų viską, kas jos galioje, ir niekas jos nesustabdys. O patarimas „palauk porą minučių“ čia irgi nepadės.
„Panašiai jaučiasi ir šuo, jaučiantis išsiskyrimo nerimą. Jis jaučiasi atsakingas už savo šeimininką ir mano, kad turi jį saugoti, globoti, būti kartu. Štai tokio lygio stresą jis jaučia“, – sako šunų trenerė.
Jei šuo visur jus seka iš paskos – imkitės veiksmų
Tokioje situacijoje nepadėtų ir raminančios tabletės ar raminantys kvapai, kurių identiškoje situacijoje griebiasi šunų šeimininkai. Problema kyla iš to, kad šuo neteisingai supranta savo rolę šeimoje. Tad būtina jį įtikinti, kad pasirūpinti šeimininku nėra jo darbas.
Šunų trenerė pastebi, kad dažnai šeimininkai patys nesąmoningai skatina šuns įsitikinimą, kad jis atsakingas už savo savininką. Jei nuo pat pirmų dienų šuniukas visur jums seka iš paskos, o jūs tuo džiaugiatės – skatinate jo įsitikinimą, kad jis be jūsų negali būti ir privalo nuolat stebėti, ar jums viskas gerai.
„Šunys seka žmones ne tik į virtuvę, bet ir į vonią, tualetą. Tai neteisinga praktika, nes tokiu būdu parodome šuniui, kad mus prižiūrėti yra jo darbas. Čia svarbu nubrėžti ribą, sustabdyti šunį ir švelniai jam parodyti – nustok dirbti, tau to nereikia daryti“, – pataria V. Radzevičienė.
Šunų trenerė prisimena pavyzdį ir iš savo gyvenimo, kuris tapo svarbiu signalu. Prieš keletą metų užverkus V. Radzevičienės naujagimiui, šuo lojimu jai pranešė, kad reikia ateiti. Turbūt daugelis pamanytų, kad tai miela, tačiau trenerė ragina atkreipti dėmesį – šuo prisiėmė sau naują darbą, kurį turėtume nuo jo pečių nukelti.
„Galime galvoti, koks šuo jautrus ir rūpestingas, tačiau aš iškart supratau, kuo tai kvepia. Šuo supras, kad tai yra jo darbas. Iš pradžių jis los, kai kūdikis verks, tada bus greta, kad jį nuramintų, taps jo aukle ir komforto pagalve. Mamai tai gali būti labai patogu, bet kai vaikas pradės eiti į darželį ar mokyklą, šuniui gali pasireikšti išsiskyrimo nerimas. Turime šuniui parodyti, kad čia ne jo, o mūsų atsakomybė“, – pataria V. Radzevičienė.
Paprastai tariant, šuo loja, nes neteisingai supranta savo pareigas ir darbus. Kad šuo neprisiimtų sau nereikalingų pareigų, galinčių skatinti išsiskyrimo nerimą, V. Radzevičienė pirmiausia siūlo pastebėti situacijas, kuriose skatiname šunis dirbti tai, kas jiems nepriklauso.
„Kai žmonės įsigyja mielą šuniuką, dažnai taip nutinka, kad jis gyvena praktiškai ant žmogaus. Visi jį nori niurkyti: vienas tąso, kitas tąso, trečias tąso, ir niekas niekaip negali juo atsidžiaugti. Toks šuo pradeda labai neteisingai suprasti situaciją, o tai gali išaugti į problemą. Žmonės kartais sako – noriu šunį mylėti be ribų, bet įdomu, ar norėtumėte turėti automobilį be stabdžių?“, – apie ribų svarbą kalba V. Radzevičienė.
Šaltinis: delfi.lt