Šuns lojimas, daiktų graužimas, tempimas už pavadžio ar net kandimas dažnai greitai pavadinami probleminiu elgesiu. Tačiau šunų elgesio specialistė Vida Radzevičienė sako, kad daugeliu atvejų problema yra ne vien pats šuo.
Anot jos, nemažai elgesio sunkumų kyla tada, kai šeimininkai neteisingai supranta šuns poreikius, nepastebi jo siunčiamų signalų arba patys, to nesuprasdami, sukuria gyvūnui stresą.
Apie probleminį šunų elgesį dažniausiai pradedama kalbėti tada, kai gyvūnas tampa agresyvus ar kelia pavojų aplinkiniams. Tačiau specialistė aiškina, kad iš tiesų ši sąvoka apima kur kas daugiau kasdienių situacijų, su kuriomis susiduria daugelis šunų šeimininkų. „Probleminis elgesys yra tada, kai šuo daro kažkokį dalyką, kuris nesuderinamas su žmonių gyvenimu – žmonėms kliudo, trukdo, nepatinka“, – aiškina ji.
Pasak V. Radzevičienės, tai gali būti nuolatinis lojimas, daiktų graužimas, baldų gadinimas, tempimas už pavadžio ar stiprus nerimas, kai šuo lieka vienas namuose. Tokios situacijos šeimininkams dažnai atrodo kaip blogas gyvūno charakteris ar nepaklusnumas, tačiau realybėje jos dažnai turi visai kitas priežastis.
Anot pašnekovės, problema neretai kyla ne dėl paties šuns elgesio, o dėl to, kad šeimininkai ne visada supranta, ko gyvūnui iš tikrųjų reikia. „Dažniausiai šeimininkas to nežino. Jis galvoja, kad myli šunį, kad suteikia jam viską, ko tik jis nori, bet kartais žmonės nežino tų tikrų dalykų, ko šuniui reikia“, – pasakoja ji.
Specialistė pastebi, kad daug žmonių šunį įsigyja kaip emocinį kompanioną – gyvūną, kuris turėtų suteikti džiaugsmo, palydėti po darbo dienos ar tiesiog būti šalia. Tačiau kartu ne visada įvertinama, kad šuniui svarbus ne tik dėmesys ar meilė, bet ir aiškus santykis su žmogumi. „Žmonės dažniausiai įsigyja šunį tam, kad galėtų išreikšti savo emocijas – mylėti, niurkyti. Toks tarsi pliušinis žaislas“, – sako V. Radzevičienė.
Jos teigimu, būtent tada šuo gali pasimesti – gyvūnas nebesupranta, kokį vaidmenį užima šeimoje ir ko iš jo tikimasi. Tokiose situacijose šuo gali pradėti pats priiminėti sprendimus, o tai dažnai virsta elgesiu, kurį žmonės vėliau vadina probleminiu.
Kai šuo pradeda „spręsti pats“
Nemažai elgesio problemų atsiranda tada, kai šuo šeimoje nebesupranta savo vietos ir ima pats priiminėti sprendimus. Šunys yra gaujos gyvūnai, todėl jiems svarbu aiškiai suvokti santykį su žmogumi. Jei gyvūnas nejaučia, kad žmogus priima sprendimus, jis gali pradėti elgtis taip, tarsi pats būtų atsakingas už situaciją.
„Jeigu šuo nemato žmogaus elgesyje lyderystės, jeigu žmogus palieka šuniui priimti sprendimus ir leidžia jam daryti iš esmės ką nori, jis pradeda tą žmogų traktuoti kaip vaiką, kuriuo reikia rūpintis“, – aiškina specialistė. Būtent iš tokių situacijų dažnai atsiranda ir kasdienės elgesio problemos: šuo tempia už pavadžio, nerimauja likęs vienas, nuolat loja ar stengiasi kontroliuoti aplinką.
V. Radzevičienė teigia, kad, kai šuo pradeda jaustis atsakingas už šeimininką, gyvūnas gali patirti didžiulę įtampą. Ji pateikia palyginimą, kuris padeda geriau suprasti tokio streso mastą. „Įsivaizduokite mamą, kurios 2 ar 3 metų vaikas išeitų pro duris ir ji negalėtų paskui jį nubėgti. Jeigu dar matytų, kad tas vaikas artėja prie judrios gatvės, stresas būtų milžiniškas. Šuniui išsiskyrimo nerimas gali būti labai panašus“, – pasakoja specialistė.
Tokiose situacijose vien skanėstai ar pavieniai dresūros triukai problemos neišsprendžia, nes jie nepašalina tikrosios priežasties. „Tai yra kaip nuskausminamieji vaistai – jie trumpam užmaskuoja problemą, bet jos neišsprendžia“, – pabrėžia ji.
Pašnekovė paaiškina, kad pirmiausia reikia suprasti, iš kur kyla šuns stresas ir kokį vaidmenį santykyje su gyvūnu užima pats žmogus. Tik tada galima tikėtis, kad elgesys iš tiesų pasikeis.
Kai meilė virsta klaida: kaip šeimininkai patys suklaidina šunį
Nemažai elgesio problemų atsiranda ne dėl paties šuns charakterio, o dėl kasdienių situacijų, kuriose gyvūnas, pats to nesuprasdamas, gauna klaidingus signalus apie savo vietą šeimoje. Vienas iš pavyzdžių – maistas. Gamtoje, vilkų gaujose, maistą kontroliuoja lyderiai ir būtent jie sprendžia, kada ir kas valgys.
„Lyderiai visada valgo pirmi, o po jų valgo likusi gauja“, – sako V. Radzevičienė.
Anot jos, žmonės dažnai daro priešingai – pirmiausia pamaitina šunį, o tik tada patys sėda prie stalo. Nors tai daroma iš gerų ketinimų, tokia situacija gali suklaidinti gyvūną. „Žmonės galvoja, kad taip geriau – kad šuo nelįs prie stalo ar netrukdys. Bet tokiu veiksmu jie tarsi parodo šuniui, kad jis čia sprendžia, kada pasistiprins ir kad maistą kontroliuoja jis.“
Šunys labai jautriai reaguoja į tokias kasdienes situacijas, kurios gyvūnui tampa savotiškais „tikrinimo momentais“. „Tai yra momentai, kai šuo tikrina, kaip tu elgiesi – ar tu priimi sprendimus, ar ne“, – aiškina pašnekovė.
Tokie momentai gali būti visiškai nesusiję su problema, kurią mato žmogus. Pavyzdžiui, šuo gali tempti už pavadžio ar nerimauti likęs vienas, tačiau priežastis slypi visai kitose kasdienėse situacijose, kuriose gyvūnas pats ima jaustis atsakingas už aplinką.
„Jeigu žmogus tais momentais elgiasi taip, kad šuo supranta, jog žmogus priima sprendimus, šuo atsipalaiduoja ir jo elgesys pradeda keistis“, – nurodo specialistė. Tokie pokyčiai dažnai turi įtakos ir kitoms problemoms, pavyzdžiui, gali sumažėti išsiskyrimo nerimas ar kiti streso požymiai.
Kodėl šunys graužia daiktus, kai lieka vieni
Viena dažniausių problemų, apie kurias specialistams pasakoja šunų šeimininkai, – namuose sugadinti baldai, batų poros ar kiti daiktai, kai gyvūnas lieka vienas. Dažnai manoma, kad šuo taip elgiasi iš nuobodulio ar net keršto, tačiau, pasak V. Radzevičienės, tokia interpretacija dažniausiai būna klaidinga. „Stresas, stresas. Čia yra stresas“, – pabrėžia ji.
Specialistė aiškina, kad graužimas gali būti natūralus tik ankstyvame amžiuje, kai šuniukui keičiasi dantys. Tačiau jei dantys jau pasikeitę, o daiktų gadinimas nesibaigia, tai dažnai signalizuoja apie vidinę įtampą. „Jeigu jau pasikeitus dantims lieka graužimas, tai yra, kad šuo jaučia stresą, nerimą“, – aiškina pašnekovė.
Tokiose situacijose svarbu suprasti, kad šuo negadina daiktų todėl, kad nori nubausti šeimininką ar specialiai sukelti problemų. „Čia ne dėl to, kad jis nori žmogui padaryti blogai. Jis tiesiog blogai jaučiasi psichologiškai“, – priduria ji.
Šios problemos retai išsisprendžia vien pavieniais metodais ar greitais sprendimais. Bandymai spręsti situaciją vien skanėstais, raminančiais kvapais ar kitomis priemonėmis dažnai tik laikinai užmaskuoja problemą. Todėl, anot V. Radzevičienės, svarbiausia pirmiausia išsiaiškinti, kas sukelia gyvūno stresą, ir spręsti pačią problemos priežastį, o ne tik jos pasekmes.
Kodėl dažniausiai apkandžioja savas šuo
Viešojoje erdvėje daug dėmesio sulaukia pavieniai atvejai, kai žmogų užpuola nepažįstamas šuo. Tačiau praktikoje, pasak V. Radzevičienės, situacija dažnai būna visai kitokia – didžioji dalis įkandimų įvyksta pažįstamoje aplinkoje.
„Daugiausia apkandžiojimų įvyksta su nuosavu šuniu – namuose arba su pažįstamų šuniu“, – atskleidžia pašnekovė.
Tokiose situacijose dažniausiai nukenčia vaikai, kurie dar nemoka atpažinti šuns siunčiamų signalų ar suprasti, kada gyvūnas nori ramybės. „Labai dažnai nukenčia pirmiausia silpniausi – tai vaikai“, – teigia specialistė.
Ji prisimena vieną situaciją, kai vaikams vedė edukacinę pamokėlę apie saugų elgesį su šunimis. Paklausus, kiek iš jų yra įkandęs šuo, rankas pakėlė didžioji dalis klasės. „Iš visos klasės gal 80 proc. vaikų pakėlė rankas“, – pasakoja V. Radzevičienė.
Dauguma šių atvejų buvo susiję ne su nepažįstamais gyvūnais gatvėje, o su šunimis, kuriuos vaikai laikė savais – šeimos ar giminaičių augintiniais. Pašnekovė aiškina, kad problemų dažnai kyla tada, kai žmogus pats prieina prie šuns ir pradeda jį liesti, nors gyvūnas to nenori. „Visada pirmiausia reikia pakviesti šunį pas save.“
Anot specialistės, jei šuo pats ateina prie žmogaus, tikimybė, kad jis reaguos agresyviai, gerokai sumažėja. „Jeigu šuo blogai jaučiasi, jam kažką skauda ar jis nenori kontakto, jis tiesiog neis, kad ir kaip gražiai jį kviestum“, – sako V. Radzevičienė. Būtent todėl svarbu mokyti vaikus, kad prie šuns nereikėtų eiti patiems – pirmiausia gyvūną reikia pasikviesti ir stebėti jo reakciją.
Vien kiemo šuniui neužtenka
Dar viena klaida, kurią dažnai pastebi specialistė, susijusi su įsitikinimu, kad šuniui pakanka turėti nuosavą kiemą. Daugelis žmonių mano, kad jei gyvūnas visą dieną gali lakstyti lauke, jis savaime gauna pakankamai fizinio krūvio ir tampa ramesnis.
Tačiau, pasak V. Radzevičienės, realybėje viskas yra gerokai sudėtingiau. „Namas nėra ta veikla, kurią tu nori su juo veikti.“ Šunims svarbus ne tik fizinis judėjimas, bet ir protinis užimtumas bei veikla kartu su žmogumi. Vien tik lakstymas kieme, pašnekovės teigimu, dažnai netgi gali turėti priešingą efektą.
„Šuniui reikia krūvio ne tik fizinio, bet ir proto. Jis turi turėti kažkokią užduotį atlikti, ir idealu, jei ta užduotis yra su žmogumi“, – akcentuoja ji. Jei šuo visą dieną leidžia kieme vienas, jis gali tapti vis labiau savarankiškas ir pradėti laikyti teritoriją savo atsakomybe.
„Tas lakstymas kieme tik didina šuns savarankiškumą. Psichologiškai jis užauga taip, kad čia jo namai, o žmonės tarsi tik gyvena kartu su juo“, – aiškina specialistė. Pasak jos, būtent todėl aktyvūs šunys gali gyventi net ir butuose, jei šeimininkai su jais leidžia laiką, eina į ilgesnius pasivaikščiojimus ar užsiima bendromis veiklomis.
Kaip pavyzdį ji pateikia vis labiau populiarėjantį kinkinių sportą, kai šuo specialiomis petnešomis įkinkomas prie žmogaus ir kartu su juo bėga ar važiuoja dviračiu. „Atvažiuoja šeimos su vaikais, šunys įkinkomi, žmonės bėga ar važiuoja dviračiu. Tai yra veikla kartu su šunimi“, – pasakoja V. Radzevičienė. Būtent tokia bendra veikla gyvūnui suteikia ne tik fizinį krūvį, bet ir padeda formuoti tvirtesnį ryšį su šeimininku.
Kaip išsirinkti tinkamą šunį
Anot V. Radzevičienės, nemažai elgesio problemų prasideda dar prieš šuniui atsirandant namuose. Dažnai žmonės gyvūną renkasi pirmiausia pagal jo išvaizdą, tačiau neįvertina kitų svarbių dalykų. „Reikia žiūrėti ne tik į dydį ar išvaizdą, bet ir į aktyvumą.“
Specialistė nurodo, jog kai kurie šunys kasdien turi labai didelį fizinio aktyvumo poreikį, todėl jų energija turi būti nukreipta į veiklą. Jei šuo, kurio prigimtis – daug judėti, didžiąją dienos dalį praleidžia be užsiėmimo, problemų gali atsirasti gana greitai. „Jeigu šuns genetikoje užkoduota nubėgti 20 kilometrų per dieną, o jis tik pavedžiojamas aplink kvartalą, jam vis tiek bus kančia“, – tikina pašnekovė.
Ji pastebi, kad žmonės kartais pervertina savo galimybes. Pavyzdžiui, įsigydami aktyvų šunį tikisi, kad pradės daugiau sportuoti ar daugiau judėti, tačiau realybėje gyvenimo ritmas dažniausiai išlieka toks pat. „Būna, kad žmonės sako: dabar nebėgioju, bet kai turėsiu šunį, pradėsiu. Aš sakyčiau – pirmiausia pradėkite bėgioti, o tada jau įsigykite šunį.“
Dauguma žmonių pagalbos pradeda ieškoti tik tada, kai problemos jau tampa akivaizdžios – šuo niokoja namus, loja ar kelia pavojų aplinkiniams. Tačiau daugeliu atvejų elgesio sunkumų būtų galima išvengti, jei šeimininkai apie šuns poreikius ir atsakomybę pagalvotų dar prieš jį įsigydami. „Prevencija lengviau negu taisymas“, – teigia specialistė.
Šaltinis: ALFA.LT