vokiečių aviganio Turbo šeimininkė, Jonava
Mes turime vokiečių aviganį. Jis labai drąsus, savimi pasitikintis šuo. Kai jam suėjo 4 mėn. nusprendžiau pradėti vedžioti į dresūros pamokas. Nes buvo neklaužada, be „skaniukų“ nevykdė nei vienos komandos, kai eidavome pasivaikščioti labai stipriai tempdavo pavadėlį. Ne aš jį, o jis mane vedžiodavo. Pradėjau bijoti, kad galiu neišlaikyti jo, kai pamatys kitą šunį ar dar ką nors. Taigi pradėjome lankyti dresūrą. Bendrauti su kitais šunimis jam labai patiko. Per pusę metų išmokome daug ko, bet pavadį jis tempė ir toliau. Nepadėjo net „griežtas“ antkaklis. Vieną rytą vaikščiojome šunų aikštelėje. Į tą pačią aikštelę savo šunis atsivežė ir Vida. Susipažinome keletą dienų vėliau ir sužinojau, kad ji šunų trenerė. Pamačiusi kaip elgiasi mano šuo, pasiūlė savo, kaip šunų trenerės paslaugas. Kaip džiaugiuosi, kad aš sutikau su jos pasiūlymu. Vida atvažiavusi į mano namus paaiškino kaip aš turiu elgtis ir kokių taisyklių laikytis. Teko mokytis ir man ir mano šuniui. Jam dabar 11 mėn. Nuo naujo mokymo pradžios praėjo mėnuo, bet aš jau matau šuns pasikeitimą. Jis pasidarė ramesnis. Voljere ramiai galiu prisegti pavadėlį. Vaikštom be tempimo. Į mašiną ir iš jos nelipa be komandos. Komandą „Pas mane!” taip pat vykdo. To seniau nebūdavo. Žinoma, šuo dar nėra tobulas, bet mes to siekiam. Manyčiau mums neblogai sekasi. Ir tikrai tikiu, kad turėsiu nuostabų šunį. Ačiū Vidai!