Betės šeimininkė
Pastebėjimai po kelionės prie jūros į Šventąją: Labai abejojom, ar teisingai pasielgsim prie jūros veždamiesi šunį. Tačiau nuoširdžiai nustebom šauniu Betės elgesiu. Su jūsų pastebėjimais ir patarimais ruošėmės kelionei. Taigi viskas nuo pradžių: Betė nerimauja važiuodama automobiliu, lekuoja, seilėjasi, vemia, blaškosi prisegta. Nusprendėm pabandyti ją vežti narvelyje taip apribojant jos blaškymąsi. Ir ši mintis pasiteisino, vyras pagamino vežiojimo boksą ir Betės nerimas sumažėjo iki minimumo. Mūsų šuo mažai loja, bet išgirdusi įtartinus garsus ar vaizdus, ji garsiai praneša lodama. Mums buvo neramu, kaip ji reaguos į pašalinius garsus viešbutyje. Žinoma, ji sulodavo pranešdama apie galimą pavojų. Pradžiai pasakydavom „ačiū”, o kitais atvejais tiesiog „ša”. Betė kiek galėdama tvardėsi ir elgėsi pakankamai ramiai. Mums išeinant iš namų kartais šuo vis dar kurį laiką pacypauja ir paloja. Galvojom, kad jos negalėsim palikti viešbutyje dėl keliamo triukšmo. Pirmas dvi dienas taip ir buvo. Betė labai nerimavo naujoje vietoje, mums išėjus ir ją palikus. Dvi dienas visur vedžiojomės kartu. Nuo trečios dienos jau galėjom dalį laiko palikti ir viešbutyje. Mums išėjus lodavo, bet tik kelias minutes ir visą kitą laiką jau būdavo rami. Gamtinius reiklus tvarkingai atlikdavo lauke. Vaikščiodavo drausmingai šalia mūsų. Ir aišku, Betė ne tik sumanaus ir nepriklausomo charakterio, bet ir be galo žaisminga, guvi ir nuoširdi. Negalėjom atsižavėti jos žaidimais su kankorėžiais ir pajūrio smėliu. Vida, jūsų dėka mūsų Betė tampa nuostabiu šeimos draugu!