Vienas šuo piktai reaguoja į kiekvieną svečią, kitas – tik į vyrus, vaikus, žmones su kepure ar staigiai judančius praeivius. Tokia atrankinė reakcija gali atrodyti nenuspėjama, tačiau dažnai ji turi konkrečius dirgiklius.
Vokiečių aviganis, dobermanas ar Cane Corso dėl dydžio ir sargumo sukelia daugiau baimės aplinkiniams, tačiau ir mažas pekinas ar špicas gali atkakliai ginti duris bei šeimininką. Sargumas savaime nereiškia, kad šuo turėtų pats spręsti, kas pavojingas.
Ką šuo bando pasiekti?
Dažnai jis siekia padidinti atstumą: loja ar urzgia, kad žmogus sustotų arba pasitrauktų. Kitais atvejais šuo jaučiasi atsakingas už namus ir šeimą, todėl kiekvieną svečią vertina kaip savo sprendžiamą klausimą.
Priverstinis glostymas, lenkimasis virš šuns ar baudimas už urzgimą gali padidinti įtampą. Urzgimas yra perspėjimas, o ne įrodymas, kad šuo „blogas“.
Ką vertinu konsultacijos metu?
Vertinu, į kokius žmones šuo reaguoja, kokiame atstume prasideda įtampa, kaip vyksta svečių sutikimas ir kas namuose kontroliuoja erdvę. Jei elgesys pasikeitė staiga, svarbu atmesti skausmą ar kitą sveikatos problemą.
Tikslas – sukurti saugią ir nuspėjamą situaciją, kurioje žmogus priima sprendimus, o šuniui nebereikia gintis ar saugoti kiekvieno įėjimo.