Vienas šuo bijo dulkių siurblio, kitas – skėčio, vežimėlio, blizgančių grindų ar laiptų. Žmogui objektas atrodo visiškai nekaltas, tačiau šuniui svarbūs jo garsai, judesiai, forma ir ankstesnės asociacijos.
Jautrus šelti, italų kurtas ar čihuahua gali sustingti ir trauktis, o Džeko Raselo terjeras ar aviganis baimę kartais parodo lodamas ir puldamas objektą. Garsesnė reakcija nereiškia didesnės drąsos.
Kodėl baimė neišnyksta savaime?
Jei šuo kaskart išsigąsta ir niekas nepadeda jam suprasti situacijos, objektas tampa vis stipresniu pavojaus ženklu. Priverstinis priartinimas gali sustiprinti paniką, o skubotas guodimas ne visada suteikia aiškumo.
Kartais objektas tėra matoma platesnio nesaugumo dalis: šuo nepasitiki aplinka, sunkiai prisitaiko prie naujovių arba jaučia, kad pats turi kontroliuoti viską, kas pasirodo namuose.
Ką vertinu konsultacijos metu?
Vertinu, ką tiksliai šuo mato ar girdi, kokiu atstumu prasideda įtampa, ar jis bando pabėgti, ar pulti. Taip pat stebiu žmogaus reakciją ir bendrą šuns pasitikėjimą kasdienėse situacijose.
Tikslas – ne jėga priartinti šunį prie daikto, o padėti jam pasijusti saugiau ir pasitikėti, kad situaciją valdo žmogus.