Vienas šuo loja pamatęs kitą šunį, kitas – dviratį, vaiką, automobilį ar nepažįstamą žmogų. Kartais reakcija atrodo agresyvi, tačiau lojimas gali būti ir bandymas padidinti atstumą, išreikšti baimę ar išveikti susijaudinimą.
Terjerai, aviganiai ar špicai dažnai reaguoja greitai ir garsiai, bet tokia pati problema gali pasireikšti ramiam labradorui ar mišrūnui po nemalonios patirties.
Kodėl lauke sunkiau?
Aplinkoje daug nenuspėjamų dirgiklių, o įtemptas pavadys gali dar labiau sustiprinti šuns jausmą, kad artėja konfliktas. Jei šeimininkas pats įsitempia vos pamatęs kitą šunį, augintinis tai pastebi dar prieš pasigirstant komandai.
Vien draudimas loti nepaaiškina, kaip šuo turėtų jaustis ir elgtis toje situacijoje.
Ką vertinu konsultacijos metu?
Vertinu dirgiklius, atstumą, kūno kalbą, pavadžio įtampą ir žmogaus reakciją. Svarbu suprasti, ar lojimas susijęs su baime, agresija, frustracija ar įpročiu.
Tikslas – ne vien tylus šuo, o ramesnis pasivaikščiojimas, kuriame augintinis gali išlaikyti ryšį su žmogumi ir nejausti pareigos kontroliuoti visą aplinką.