Šuo ant sofos ar lovos nėra savaime elgesio problema. Vienose šeimose tai leidžiama, kitose – ne. Sunkumai prasideda tada, kai taisyklė keičiasi pagal nuotaiką arba šuo nebesutinka nulipti, saugo vietą ir urzgia.
Mažas pekinas gali užimti pagalvę lygiai taip pat atkakliai kaip didelis dogas visą sofą. Dydis keičia patogumą ir riziką, bet ne aiškios komunikacijos poreikį.
Ką rodo elgesys?
Kartais šuo tiesiog renkasi patogią vietą, o kartais baldai tampa kontroliuojama erdve. Jei jis sustingsta, urzgia ar rodo dantis, tai jau ne vien interjero taisyklė, o santykio ir saugumo klausimas.
Prieštaringos taisyklės, kai vieną vakarą šuo kviečiamas į lovą, o kitą už tą patį baramas, didina neaiškumą.
Ką vertinu konsultacijos metu?
Vertinu, ar problema yra paprastas įprotis, ar išteklių saugojimas, skausmas, baimė ar noras kontroliuoti erdvę. Taip pat žiūriu, kaip šeimos nariai prašo šuns pasitraukti ir kokios taisyklės galioja kasdien.
Aiškios ribos nėra meilės trūkumas. Jos padeda šuniui suprasti, kas vyksta, ir nepalieka jam pareigos pačiam spręsti, kam priklauso namų erdvė.