Fejerverkai, perkūnija, dulkių siurblys, žoliapjovė ar motociklo burzgimas vieniems šunims tėra aplinkos garsai, o kitiems gali sukelti stiprų nerimą. Išsigandęs šuo gali slėptis, drebėti, glaustis prie žmogaus, loti, blaškytis ar bandyti pabėgti.
Jautrus italų kurtas, spanielis ar šelti baimę gali rodyti tyliai – sustingti, slėptis ar ieškoti šeimininko artumo. Vokiečių aviganis, akita ar stiprus mišrūnas tą pačią įtampą gali parodyti lodamas, verždamasis arba bandydamas kontroliuoti aplinką. Reakcijos forma skiriasi, tačiau vien iš jos negalima nustatyti priežasties.
Kodėl baimė stiprėja?
Įtakos gali turėti temperamentas, ankstesnė patirtis, jautrumas garsams, šeimininko reakcija ir bendra šuns savijauta. Kartais kiekvienas naujas išgąstis sustiprina įsitikinimą, kad aplinka pavojinga, todėl šuo pradeda reaguoti net į silpnesnius garsus.
Barimas, jėga ar priverstinis vedimas prie gąsdinančio garso gali dar labiau padidinti nesaugumą. Tačiau vien intensyvi paguoda ne visada suteikia aiškumo, kurio šuniui tuo metu reikia.
Ką vertinu konsultacijos metu?
Vertinu, kada prasideda įtampa, kaip ji pasireiškia, ką tuo metu daro šeimininkas ir ar šuo apskritai geba priimti informaciją. Taip pat svarbu atskirti bendrą jautrumą nuo vieno konkretaus trauminio įvykio.
Tikslas – ne priversti šunį „nebijoti“, o padėti jam labiau pasitikėti žmogumi ir ramiau jaustis situacijose, kurių pats negali suprasti ar kontroliuoti.