Lojimas yra normali šuns bendravimo forma. Problema prasideda tada, kai jis tampa nuolatinis, sunkiai sustabdomas ir vargina šeimą, kaimynus ar patį šunį. Vienas augintinis loja prie durų, kitas – pamatęs šunį, trečias – likęs vienas. Iš pirmo žvilgsnio elgesys panašus, tačiau jo priežastys gali būti visiškai skirtingos.
Špicai, bigliai, taksai ar šnauceriai dažnai būna balsingesni, bet pasakymas „tokia veislė“ dar nepaaiškina konkretaus lojimo. Net labai tylus mišrūnas gali pradėti loti, jei jaučiasi atsakingas už teritoriją, nerimauja ar pastebi, kad balsu lengvai gauna dėmesio.
Ką gali reikšti lojimas?
Lojimą gali skatinti budrumas, baimė, per didelis susijaudinimas, nuobodulys, išsiskyrimo nerimas, fizinio ar protinio krūvio stoka. Kartais šuo loja todėl, kad yra įsitikinęs, jog pats turi saugoti namus, kontroliuoti praeivius ar pranešti apie kiekvieną garsą.
Rėkimas, baudimas ar skausmą kelianti įranga gali trumpam nutildyti šunį, tačiau nebūtinai pakeičia jo savijautą. Lygiai taip pat atsitiktinis skanėstas ne visada išsprendžia problemą, jei šuo nesupranta, kodėl situacija yra saugi ir kas joje priima sprendimus.
Ką vertinu konsultacijos metu?
Stebiu, kada lojimas prasideda, kokia tuo metu šuns kūno kalba, kas vyksta prieš reakciją ir kaip į ją atsako šeimininkas. Vertinu ne tik patį garsą, bet ir šuns dienos ritmą, santykį su šeimos nariais, poilsį, krūvį bei ribas.
Tikslas nėra uždrausti šuniui kada nors sulojus. Siekiame, kad jis gebėtų pranešti, tačiau nejaustų pareigos valandų valandas saugoti, reikalauti ar išveikti įtampą. Individualus sprendimas priklauso nuo to, ką konkretus lojimas reiškia jūsų šuniui.