Kai šuo visą pasivaikščiojimą tempia, sustoja tik ten, kur pats nori, arba veržiasi prie žmonių ir gyvūnų, ėjimas greitai tampa varginantis. Stipraus haskio, labradoro ar vokiečių aviganio tempimas gali sukelti nugaros ir rankų skausmą, tačiau tą pačią santykio problemą gali turėti ir nedidelis biglis ar terjeras.
Dažnai ieškoma greito techninio sprendimo – kito antkaklio, petnešų ar griežtesnės priemonės. Įranga gali padėti fiziškai suvaldyti šunį, bet pati savaime nepaaiškina jam, kaip turėtų vykti pasivaikščiojimas ir kas priima sprendimus dėl krypties bei tempo.
Kodėl šuo tempia?
Priežastis gali būti didelis susijaudinimas, skubėjimas prie kvapų, kitų šunų ar žmonių, ankstesnis įprotis visur nueiti tempiant. Kai kuriems šunims pasivaikščiojimas tampa savarankiška užduotimi: jie nuolat skenuoja aplinką ir patys sprendžia, kur eiti bei į ką reaguoti.
Tempimas taip pat gali stiprėti dar neišėjus pro duris, kai šuo jau namuose būna labai įsitempęs ir nebegirdi žmogaus. Todėl vien pavadžio trūkčiojimas lauke dažnai sprendžia tik matomą problemos dalį.
Ką vertinu konsultacijos metu?
Žiūriu, kaip prasideda pasivaikščiojimas, kada šuo praranda ryšį su žmogumi, kokie dirgikliai jį labiausiai įtraukia ir kaip šeimininkas reaguoja į tempimą. Svarbi ne viena komanda, o visa komunikacija: tempas, kūno kalba, ribos ir sprendimų nuoseklumas.
Tikslas – ne mechaniškai laikyti šunį prie kojos, o pasiekti, kad jis gebėtų eiti kartu, stebėtų žmogų ir pasitikėtų jo pasirinkta kryptimi. Kiekvienam šuniui šis kelias skiriasi, todėl universalus patarimas dažnai neveikia.